Darius Kuolys: mokykimės ir dalinkimės savo patirtimi su bendruomene 2010-02-03 11:14

Darius Kuolys – kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas, straipsnių politikos, kultūros, socialinių procesų Lietuvoje temomis autorius. 1990–1992 metais ėjo Lietuvos kultūros ir švietimo ministro pareigas.

D. Kuolys 1985 metais Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas ir nuo tada pradėjo jame dėstyti. 1988–1990 metais su draugais leido nepriklausomą kultūrinį žurnalą „Sietynas“. 1998–2002 metais buvo Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas. Nuo 2004 metų dirba Pilietinės visuomenės instituto direktoriumi, nuo 2006 metų priklauso pilietinei organizacijai „Piliečių santalka“, yra jos tarybos narys.

D. Kuolys tai pat yra buvęs Lietuvos radijo ir televizijos laidų „Tarp Rytų ir Vakarų“ („Lietuvos radijuje“) bei „Sankirtos“ („LTV 2“ televizijoje) vedėjas. Be to, jis dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, veda laidą Baltijos televizijoje.

Tai tik keletas įrašų iš plačios ir turtingos šio aktyvaus žmogaus biografijos.

Su D. Kuoliu susitikau šaltą penktadienio popietę viename iš senamiesčio kavinių. Tiesą pasakius, jau seniai norėjau paimti interviu iš jo, todėl laukdamas susitikimo be galo džiaugiausi atsiradusia proga su juo pabendrauti ir paliesti tokias aktualias šių dienų temas kaip švietimo būklė Lietuvoje ir lyderystės skiepijimas pedagogų, vaikų sąmonėse. Ir nors pašnekovas, kaip vėliau paaiškėjo, yra labai užsiėmęs, rašo knygą, tačiau jis pateikė išsamius, nešykščius atsakymus. Už tai D. Kuoliui esu labai dėkingas.

G.G. Kas yra geras lyderis?

D. K. Visų pirma - tai išmintingas žmogus. Deja, šiais laikais mes daug šnekame apie įvairius asmens vadybinius gebėjimus, bet labai mažai apie išmintį. Kažkada Oswaldas Spengleris sakė, kad tik nedaugelis politikų yra tikrieji lyderiai, tikrieji valstybės žmonės, „tautos sodininkai“, kurie mėgina kurti tradiciją – ją išmano ir plėtoja. Tokie lyderiai šalina iš visuomenės gyvenimo atsitiktinumus ir teikia visuomenei pasitikėjimą savimi. Jie daro tautos gyvenimą patikimesnį, padoresnį. Šiandien kalbėdami apie lyderystę mes dažnai minime technikas, kurias galima perimti iš vadovėlių, seminarų, bet labai nedaug kalbame apie pastovesnius dalykus, kurie ateina iš senų patirčių. Apie tai, kad tikras vadovas turi būti įsipareigojęs bendriems reikalams, viešajai gerovei. Būtent tokią lyderio priedermę pirmiausiai nurodytų Antikos ar Apšvietos autoriai.

Remiantis tik vadybos technologijomis, bet neturint aiškaus tikslo ir visuomeninio vaidmens, vengiant politinio angažavimosi lyderystė tampa uždaro kiemo žaidimu. Šiandien tokią „techninę lyderystę“ yra perėmę net politikai. Pasikliaujama tam tikrais siaurais vadybiniais sprendimais nematant tautos gyvenimo visumos, nejaučiant tradicijos ir nė nemėginant jos plėtoti.

Tikram lyderiui dera matyti savo krašto gyvenimo visumą, tikėti bendro gėrio idėja, suvokti, jog pasaulis nėra atsiradęs tik šiandien, kad jis buvo kurtas iki mūsų, žinoti, kokiais darbais gali prisidėti prie jo tąsos.

G. G. O ar pats save laikote lyderiu?

D. K. Šiuo metu - ne. Į tokį vaidmenį buvau įstumtas anksčiau - 1990-aisiais metais. Be jokio pasirengimo ir be jokio noro. Tuomet teko galvoti, kuria linkme turėtų judėti Lietuvos visuomenė ir valstybė, kokią vietą valstybėje turėtų užimti švietimas. Teko telkti žmones, grumtis dėl idėjų ir principų. Šiandien labiau esu viešojo gyvenimo komentatorius, senosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas.

G. G. Buvote švietimo ir mokslo ministras. Jei neklystu – jauniausias ministras Lietuvoje po antrojo nepriklausomybės atkūrimo. Ar didelių pastangų pareikalavo šis darbas? Ar nežiūrėjo aplinkiniai į Jus kaip į ne visai patikimą ir kompetentingą žmogų?

D. K. Žinoma, kad žiūrėjo. Tai buvo nemažas iššūkis – ir aplinkai, ir man pačiam. Gavęs iš parlamento narių pasiūlymą eiti ministro pareigas, pirmiausiai jo atsisakiau, siūliau ton vieton kitus asmenis. Galų gale įtikintas šviesaus atminimo daktarės Meilės Lukšienės ir jos aplinkos žmonių, kad nepadoru sprukti į šoną, tą iššūkį priėmiau.

Jaunystė turėjo daug trūkumų, bet ir šiokių tokių privalumų. Nesijaučiau susaistytas įsipareigojimų iš tarybinių laikų nusistovėjusiai tvarkai. Atėjau iš šalies, todėl buvau laisvesnis. Buvau įsitikinęs, kad Lietuvai reikia radikalių demokratinių permainų, o ne tam tikros sovietinio gyvenimo mimikrijos. Tuometinė Kultūros ir švietimo ministerija buvo bene nuosekliausiai atnaujinta. Į ministeriją suėjo būrys naujų, permainoms įsipareigojusių žmonių. Tiesa, neturėjome nei didelės praktinės patirties, nei modernių teorinių žinių. Daug skaitėme, iki išnaktų ministerijoje diskutavome, ginčijomės, žiūrėjome, stebėjome, kas darėsi atsivėrusiame pasaulyje. Klaidų darėme daug. Tačiau būta tikro rūpesčio Lietuva, valstybe, tauta. Būta gyvo judėjimo, demokratinio švietimo bendruomenės subruzdimo. Pastarojo šiandien pasigendu. Stinga sutelkto visos bendruomenės darbo bendram tikslui. Stinga paties demokratinio proceso.

Tuo metu nežinojome, kiek truks tautos laisvės laikotarpis. Lietuvoje stovėjo Sovietų Sąjungos kariuomenė, tvyrojo įtampa ir nežinia, todėl norėjosi kuo skubiau padaryti tokių pakeitimų, kuriuos, jei sovietija grįžtų, būtų sunku atšaukti. Ėmėmės permainų visose švietimo srityse. Vadybos požiūriu, tai nebuvo racionalu. Trūko nuoseklumo. Tačiau tokia jau buvo padėtis.

G. G. Jei lygintume tuometinę ir dabartinę ministerijas, kokius skirtumus įžvelgtumėt? Apskritai, jei kalbėtume ne apie techninius dalykus, kas pasikeitė per praėjusius keliolika metų Lietuvos švietimo sistemoje?

D. K. Jei žiūrėtume be tradicinio lietuviško pesimizmo, pozityvių permainų, matytume nemažai. Pirmiausiai mūsų mokykla tapo atviresnė norintiems mokytis ir studijuoti. Tiek žmonių, kiek jų dabar yra universitetuose, kolegijose ir kitose švietimo įstaigose, Lietuva dar nėra turėjusi. Žinoma, studijuojančiųjų skaičius universitetuose išaugo ir dėl sumažėjusių reikalavimų studijoms. Tačiau, kita vertus, vidurinysis mūsų visuomenės sluoksnis šiandien turi pakankamai geras galimybes įgyti išsilavinimą – tiek krašte, tiek užsienyje.

Nepaprastai išaugo švietimo įvairovė. Tiek skirtingų mokyklų, tiek vadovėlių ir mokymosi priemonių, tiek mokymo ir mokymosi kelių Lietuvoje nebūta. Surenkite šiandienos gimnazistams 1989 metų mokyklinių vadovėlių parodą ir iš jų veidų pamatysite, kokie pokyčiai švietime įvykę. Turime pakankamai savarankišką ir laisvą mokytoją. Turime per dvidešimtmetį sukūrę stiprių gimnazijų ir neblogų kolegijų tinklą, atgaivinę Vytauto Didžiojo universitetą, užsiauginę kelis kitus universitetus. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklas baigęs jaunimas be didesnio vargo įstoja į užsienio aukštąsias mokyklas. Į gerus universitetus stoja ne tik Vilniaus ar Kauno gimnazistai, bet ir Lietuvos regionų jaunuoliai, įgiję tikrai neblogą bendrąjį išsilavinimą atokesnių miestų ir miestelių gimnazijose.

Vis dėlto dabartinei Lietuvos švietimo sistemai stinga klasikinės lyderystės ir tradicijos pajautimo, ilgalaikės krašto bei švietimo raidos suvokimo ir savo vaidmens toje raidoje matymo.

Tenka bendrauti ir su mokytojais, ir su moksleiviais. Atrodo, kad dabartinis jaunimas turi pakankamai daug sveiko požiūrio į gyvenimą, bet stipresnio kultūrinio ir visuomeninio stuburo neužsiaugina. Tam tikrų tvirtesnių gimtosios ir pasaulinės kultūros pagrindų, gilesnio visuomenės gyvenimo išmanymo mūsų moksleivijai, regis, stinga.

Žinių perteklius, informacinis triukšmas, bendrų orientyrų stoka prisideda prie to, kad iš mokyklos išleidžiame daug „laisvųjų šaulių“, galinčių šaudyti į visas puses, bet be tvirto pamato po kojomis. Tas pats, atrodo, yra nutikę ir daliai mokytojų. Jie atviroje informacinėje erdvėje yra šiek tiek sutrikę.

Pamenu, kaip nustebino 1991 metais perskaitytos Norvegijos bendrosios mokyklų programos. Jose itin stipriai buvo pabrėžti du dalykai: pirma, „bendrosios vietos“, pamatiniai kultūros siužetai, kuriuos turi perteikti jaunimui norvegų mokykla, kad įvesdintų jį į bendruomenės kultūrą ir padėtų išlikti savos tautos žmonėmis, antra, stipraus charakterio išugdymas, nes būtent tokio charakterio reikalauja gyvenimas demokratinėje visuomenėje. Demokratija, laisvė yra ne vien dovanos – tai ir iššūkiai, kuriem reikia pasirengti. Mes per menkai savo jaunimą rengiam atsakingam gyvenimui demokratinėje valstybėje, gyvenimui laisvoje respublikoje.

Pirmajame atkurtos valstybės švietimo įstatyme skambiai apibrėžėme švietimą kaip sritį, kurio raida turėtų lenkti bendrąją visuomenės raidą. Tai yra laisvos respublikos švietimo idealas. Tačiau jo siekiant reikia klasikinės lyderystės.

G. G. Tačiau dabar švietimas nėra ta sritis, kuri būtų priekyje visų. Juk neretai girdime tokį pavyzdį, kad mokytojai apie naująsias technologijas nusimano kur kas mažiau nei jų moksleiviai. Ar tai nėra vienas iš barjerų švietimui siekiant tapti tautos lyderiu?

D. K. Naujųjų technologijų per menko išmanymo problema yra. Tačiau ji – ne pagrindinė. Labai svarbu šiandienos mokytojui, dėstytojui neprarasti savo krašto ir šiuolaikinio pasaulio visumos vaizdo.

Rengdami mokytoją visų pirma turėtume kelti ne mokymo metodų, bet jo darbo paskirties klausimą. Koks šiandien mokytojo vaidmuo visuomenėje, valstybėje? Kurlink jis kreips jaunąją kartą? Didelė bėda – šiandieninės mokyklos ir mokytojo per didelis atsiribojimas nuo savos valstybės, savos politinės bendruomenės. Be rimto visuomeninio, tautinio angažavimosi vargiai įmanoma ir mokytojo lyderystė. Nustebau sužinojęs, kad net geri mokytojai vengia su vyresnių klasių moksleiviais pamokose aptarinėti opiausias valstybės problemas – neva tai būtų neleistinas politikavimas. Toks požiūris liudija tam tikrą mokytojų sutrikimą. Savo krašte jie nesijaučia esą laisvi piliečiai. Juk būtent jų paskirtis – įvesdinti jaunus žmones į netobulą dabartinės Lietuvos viešąjį gyvenimą, padėti jį pažinti, pažadinti siekį jį tobulinti.

Kažkada diskutavome su a.a. Meile Lukšiene apie mokyklos santykį su politine erdve. Tuomet ji prisiminė savo mokyklą. Joje dirbo mokytojai, priklausantys įvairioms partijoms. Visi jie turėjo savo pažiūras, jų neslėpė nuo savo mokinių, bet pagarbiai pateikdavo ir kitų nuomonę, rodė pagarbą kitų įsitikinimams. Šių dienų Lietuvoje stinga mokytojų, kuriems rūpėtų bendras Lietuvos projektas, kurie šiam projektui angažuotųsi patys ir mėgintų angažuoti savo mokinius. Beje, tai parodė ir neseniai atliktas „Pilietinės galios indekso“ tyrimas: daug mokytojų jaučiasi esą savo vietos bendruomenės lyderiais, tačiau rūpestį bendrais Lietuvos reikalais jie yra linkę patikėti kitiems.

G. G. Aktyviai veikiate pilietiškumo ir pilietinių iniciatyvų srityje. Ar galite susieti pilietiškumą ir lyderystę? O gal tai skirtingi dalykai?

D. K. Šie dalykai susiję. Jei žvelgsime klasikiniu požiūriu, pripažinsime, kad lyderystė yra įsipareigojimas piliečių bendruomenei ir sugebėjimas dirbti tos bendruomenės labui. Telkti bendruomenę bendriems tikslams, padėti jai savo gerovės siekti.

Klasikinė lyderystė remiasi tarnyste piliečių bendruomenei. Šiuo atveju lyderystė ir pilietiškumas yra iš esmės sukibę dalykai. Tačiau negalime sakyti, kad tai yra vienas ir tas pats daiktas. Juk pilietinis gyvenimas ne vien iš lyderių sudėtas.

G. G. O ar galima tikėtis, kad kiekvienas mokykloje dirbantis mokytojas ar kitas darbuotojas galėtų būti lyderis?

D. K. Kiekvienas mokytojas yra, turi būti lyderis savo klasėje, mokinių bendrijoje. Toks lyderis, kuris tiki gyvenimo prasme ir gali šiuo tikėjimu pasidalinti su savo auklėtiniais, gali suteikti jaunimui vertybines gyvenimo atramas. Tačiau, jei mokytojas praranda prasmės jausmą, netenka gebėjimo perteikti šį jausmą mokiniams, jis netenka ir lyderystės. Nuo gyvenimo pavargęs, depresijon puolęs, į cinizmą nugrimzdęs žmogus, sės mokinių bendruomenėje nusivylimą, abejingumą, savinieką, gyvenimo tuštybės pojūtį. Beje, gyvenimo prasmės deficitas, savinieka yra pokolonijinės visuomenės bruožai, kuriuos tikroji lyderystė turėtų stengtis įveikti.

G. G. Bet tokią situaciją galbūt nulemia ir tai, jog mokytojai mano, kad jų veiksmai nebus pakankamai įvertinti ir svarūs valstybiniame lygmenyje.

D. K. Viskas susiję. Toks galvojimo būdas – nėra laisvo žmogaus galvojimas. Įsitikinimas, kad krašto, tautos gyvenimas nuo mano pastangų nepriklauso – jau yra pilietinė kapituliacija. Jeigu taip manai – nė nemėgini nieko keisti. Jeigu nemėgini – lieki su savo bejėgystės jausmu uždarame rate. Jei esi mokytojas, tai į tokį uždarą ratą stumi ir savo mokinius.

Tad jei mokytojai neužkrės jaunimo visuomeniniu, respublikonišku optimizmu, jei neperteiks nuostatos ir nepadės įgyti patyrimo, kad laisvos tautos gyvenimas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, Lietuvos jaunimas liks savo likimo nesusiejęs su bendru Lietuvos ateities projektu. O be visuomeniškai angažuoto jaunimo ir pats Lietuvos projektas neturi jokios perspektyvos.

Štai mes jau 20 metų mokyklose perteikiame vaikams demokratijos principus. Tačiau ta tikrovė už mokyklos sienų nėra tokia, apie kokią mes pasakojame jaunimui. Socialinių mokslų žinios, kurias gauna vaikai mokyklose, labai menkai sukimba su dabartine šalies tikrove. Tos žinios geriau sudera su tokių šalių kaip Airija, Didžioji Britanija, JAV realybe. Ten už principus nebereikia taip atkakliai grumtis – juos atrandi veikiančius. Tačiau norėdamas gyventi laisvą, orų, garbingą gyvenimą Lietuvoje, turi dėl jo grumtis, turi esamą visuomeninę ir politinę tikrovę keisti.

Todėl manau, kad šiandien švietimo lyderiams tenka sunkus uždavinys sujungti mokomų dalykų turinį su netobula Lietuvos tikrove. Mes turime padėti vaikams analizuoti realią socialinę aplinką, viešąjį gyvenimą ir sykiu ugdyti gebėjimus šį gyvenimą keisti pagal demokratijos principus. Jeigu mes mokysime tik demokratijos teorijos, mūsų vaikai jausis svetimi Lietuvos erdvėje. Jei mokysime tik prie šios erdvės prisitaikyti, versime vaikus išsižadėti pamatinių demokratijos vertybių, civilizuoto gyvenimo būdo. Atrodo, kad ši pokomunistinio, pokolonijinio krašto ugdymo problema kol kas dar nėra iki galo įsisąmoninta.

G. G. Sakykite, kaip manote, kuo galėtų prisidėti žiniasklaida ir švietimo sistema prie šalies, kurioje mes visi norėtume gyventi, sukūrimo? Ką šie du visuomenės formavimo įrankiai gali padaryti, kad įsigalėtų pilietiškumo jausmas ir lyderystė?

D. K. Amerikiečių sociologai jau senokai yra pastebėję, kad mokykla, vadovėliai, mokytojai suteikia tik 30 proc. informacijos, kuri ugdo jauną žmogų. 70 proc. gaunama iš kitų šaltinių: žiniasklaidos, draugų, tėvų ir t.t. Todėl galvodami, kad tik švietimo kaita keičia visuomenę – mes klystame. Jei norime esminių demokratinių permainų, turime aprėpti visus šaltinius, kurie ugdo jauną žmogų.

Labai didelė dalis Lietuvos žiniasklaidos nebeatlieka pilietinio forumo funkcijos. Galios žaidimai, grupinės viešųjų ryšių akcijos yra stipriai iškreipusios Lietuvos viešąją erdvę. Joje vis silpniau ginamos pamatinės laisvos visuomenės vertybės – tiesa, žmogaus garbė, orumas.

Be savarankiškos informacinės politikos, be aiškių šios politikos principų, be viešo forumo, kuriame reiškiamos idėjos, atvirai išdėstomi skirtingų pusių argumentai ir sąžiningai ieškoma tiesos, politinė bendruomenė negali egzistuoti. Sukurti brandesnę viešąją erdvę – vienas svarbesnių tiek mūsų politikų, tiek visų kitų tos erdvės dalyvių uždavinių. O kol ši erdvė nusususi, labai svarbu mokyklai išsaugoti sveiką kritišką požiūrį į Lietuvos žiniasklaidą, į Lietuvos viešųjų asmenų elgesį. Ne užsidaryti nuo viešumos, bet ją kritiškai vertinti. Toks žvilgsnis gali turėti stiprų pozityvų pilietinio ugdymo poveikį.

G. G. Ar prie šio siekio įgyvendinimo negalėtų prisidėti didesnės savivaldos suteikimas mokykloms? Juk dabar dažnai mokytojai skundžiasi, kad jie yra labai užimti įvairių ataskaitų ir planų rašymu, todėl nespėja tinkamai pasiruošti pamokoms ir pan.

D. K. Plati mokyklos savivalda buvo projektuojama nuo pirmųjų nepriklausomybės metų. Kurtos mokyklos, kurios veiktų kaip savivaldžios, demokratinės visuomenės modelis, gairės. Taigi savivaldos mokyklose turėtų būti kur kas daugiau nei yra šiandien. Deja, visas Lietuvos gyvenimas suko ne pilietinės savivaldos, bet nomenklatūrinės centralizacijos pusėn. Regioninės, seniūnijų savivaldos krašte taip pat labai trūksta. Manau, kad švietimas anksčiau ar vėliau turės grįžti prie anksčiau keltų plačios mokyklos savivaldos idėjų.

G. G. Turite sukaupęs nemažą gyvenimišką ir profesinę patirtį. Gal, remdamasis ja, galite duoti tris patarimus būsimiems lyderiams? Žmonėms, kurie nori jais tapti.

D. K. Neseniai skaičiau paskutiniąją A. Nykos-Niliūno dienoraščio knygą: joje daug patyręs poetas atsidūsta, kad tik gyvenimo pabaigoje iš tikrųjų atrandąs Ciceroną, jo veikalus. Taigi labai daug dalykų pasaulyje jau yra atrasta. Svarbu tuos seniai atrastus dalykus laiku pastebėti – tikrus, autentiškus. Antikos autoriai kėlė lyderiui pamatinį reikalavimą – mokėti valdyti save. Negali vadovauti kitam, negali tvarkyti kitų gyvenimo, jei nesugebi tvarkyti savojo.

Ne mažiau svarbu lyderiui išties angažuotis bendruomenei, jos reikalams, jos gerovei. Angažuotis, aukotis respublikai.

„Kilnus vyras, patyręs kalbėti“,- taip senovės romėnai yra nusakę lyderio idealą. Tai žmogus, išėjęs iš uždaro asmeninio sodelio ir pasirinkęs viešąjį gyvenimą. Tam, kad mokydamasis dalintųsi savo patirtimi su kitais, savo išmintimi prisidėtų prie bendrojo gėrio. Pasak Cicerono, lyderio kalba turės galios kurti visuomenės pasaulį, jeigu ji remsis tiesa, jeigu jo žodis bus pagrįstas garbingu gyvenimu.

G. G. Paskutinis, labai paprastas, bet taip pat ir labai sunkus klausimas – kas, Jūsų manymu, yra geriausias visų laikų lyderis? Vieni sako, kad tai Gandhis, kiti, kad Bransonas. Ką Jūs išskirtumėte?

D. K. Negaliu atsakyti, nes nežinau. Nenoriu remtis esamais stereotipais, o visų galimų praeities horizontų neaprėpsi.

Gintaras Gimžauskas

Siųsti draugui

Kam: (el.paštas)

Nuo: (el.paštas)

Pastaba: (neprivalomas)